Monologu i një vajze të mbetur jetime – poezi nga Robert Martiko

0
1545

Disa nga tė Pushkatuarit e Bombės

Nė kujtim tė datės 26 shkur 1951 –
regjimi komunist ekzekutoi 22 intelektualė tė pafajshėm

poezi nga Robert Martiko


Shkrimtari Robert Martiko

(shoqes sime tė gjimnazit, Xheiner Herri*)

Skllav netėsh pa tė ardhme e yje, zhytur nė shqetėsim pa shpresė,
pranė njė radioje e strukur nė njė mbrėmje tė rrėqethur nė Vlorė,
me zė tė ulėt njė kėngė lufte dėgjoja: pėr gjethe tė gjelbra nė verė,
dhe pėr njė burrė tė panjohur nė rrugė tė qelqta pėrshkuar nė jetė.
Nga varri tij pa emėr do tė kėrcente, pranė meje, pėr tė mė gėzuar
si shpirt befasues muzgjesh pėrlyer nė gjak nė njė natė tė trishtuar,
hije fisnike asgjėsuar nga e drejta e draprit mbi tė korrėn e begatė,
me thikė nė dorė gjakėsori e humbet ēdo tė drejtė viktima e ngratė,
flamurin e kuq rrudh pėr gjakun fshirė, gjurmė humbur nė pecetė,
hajn burracak qė frikėn vetvetes i thith duke shtypur miliona vetė.


Pllaka memoriale e Bombės nė ambasadėn Sovjetike

Idhull nė tė shpirtit plasaritje tretur, vegim fluturues nė ėndėrr a ide
lot humbėtire, hero a princ ēlirimtar, shtegtar nė vetmi, dallgė e re,
iluzion i bukur pa krahė, vij drejt teje me buzėqeshjen tėnde ngrirė,
rolet pėrmbysim mes tingujsh melodie, tė njė fyelli mistik nė errėsirė,
ėndėrr pa zgjim jetojmė nė kohėn e hapėsirėn pa fund, me emrin jetė,
nuk di si quhem, Bardhaborė, Hirashe, jetime Xhein Eir apo Kozetė…
nė baltė kthehet shpirti Elektrės pėr atin, idhullin e zemrės sė ngratė,
veē jo nė Edip, Kronus, Brut atvrasės, djalė tė marrosur me shpatė.

Sa keq kur mashkulli i pėrēudnuar forcėn e babait arketip ėndėrron,
Logos nga Ferri mbėrritur me shpatė tė kuqe nė terr, qė vret e gjėmon,
zjarr pėr tė pėrngjashmin e vet, vend pėrjetėsisht i mjerė: Shqipėri,
instinkte shtazore nė ndėrgjegjen e njė majmuni tė kthyer nė Hyjni,
im atė, tashmė hero i asgjėsuar, vizitor tinėzar, nė kohė jetuar dikur,
sa larg degdisur je, nė njė vend tė humbur, ku nuk tė gjej dot kurrė,
sėmundje e ėmbėl pa shėrim, hije nė prapaskenė apo aktor nė vetmi,
tė ngjall jo pėr jetė, mijėra herė pėr tė vdekur si nė antiken tragjedi.

Disa hapa mė larg nga nėna qėndron ti, pėr mua simbol i pashlyer,
art i ekzekutuar sė bashku me ligjin tėnd hyjnor: dritė-hije pėrzier,
melankoli e vdekur-e gjallė, diell i vakėt nė dėshira, pritje e shpresė,
epokė e largėt kultura tėnde, vetėm nė pėrfytyrim mund tė mbesė,
i njėjtė me nėnėn time, motrėn, nė ėndrra edhe atyre u mungon
medet kur vetminė zgjedhim, neverinė mėnjanojmė, qė tė asgjėson.
pėr dinjitetin e njė busti absurd blinduar si tank me ushtarė tė lehtė,
sa kohė qė e liga nė gji mbetet pa pendesė: gjarpėr shtėpie qė s’flet.

*) Babai i Xheinerit, Zyhdi Herri, u ekzekutua pa gjyq, pas shpërthimit të bombës në ambasadën sovjetike në Tiranë, në vitin 1951.